BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas



Dienos mano galvoje.

2011-10-31

Stebuklai kurių galbūt nepastebime, su trupinėliu druskos.

Posted by petelik7 in Be temos

Mes norim tikėti, įsivaizduoti ir toliau mylėti. Žinoti, sakyti, kalbėti. Bet tai tampa neįmanoma. Nesuvokiame to. Nesusitaikome su tuo. Nežinome to. Kodėl?

Nežinau. Nesusitaikau ir nesuvokiu. Vis dar…

Mes nežinom ko norim, o maldaujam visų. Juk pasaulis toks lengvas, o jis tik vienas. Paimsiu, ir išklsiu jį ant mažylio pirštelio. O kas man uždraus?! Nebent skruzdėlytė mažytė. O kas jeigu aš jį išmesiu…? Skruzdėlytė man nebeatleis.

Nieko geriau nėra už žiūrėjimą į vandenį ir klausymąsį kaip jis teka… Norėčiau , kad ir tu pamatytum kur dabar esu… Nenorėsiu iš čia išeiti. Gyvenimas negailestingas… Srovė irgi. Ji nusineša viską, kaip ir gyvenimas.  Žvilgsnis į jūrą… paskutinį kartą. Štai ko trokštu!

Mes nesuprantam kartais ką darom. Kartais lyg maži vaikai, o kartais dedamės per daug suaugusiais… Kitiems tai juokinga, bet man tas pats. Tegu juokiasi.. ;))

Tas mažytis šypsnys, akies mirksnis ir skruostų šiluma. Šiltas apkabinimas, žingsnis link svajonės ir mažas nukrypimas į šalį. Tas džiaugsmas… Sugavus žuvį ar apkabinus mylimą žmogų. Tas džiaugsmas, prabėgus distanciją, ir dar pirmam. Myliu gyvenimą ir pasaulį!

Medžiai

Kelias ir

Saulė su

Būriu draugų.!

Noriu tikėti, kad taip ir bus.

Jie nesupranta, nežino. Juokiasi iš mūsų. Šaiposi. Nežino, o kaltina. Vaidina, kad nori, žino ir yra geresni. Tai taip siutina… Tiesiog verda viskas viduje. :3 Turbūt taip gera būti šalia to žmogaus, kuris taip pat kenčia, kai žinai, kad tu ne vienas toks.

Visi sako, toks amžius, toks amžiu… N-U-S-i-B-O-D-O ! Dar per maža, per jauna… ar jums tai nenusibosdavo? Juk tai taip įgrįsta… bet gera matyti jo šypsena… akis….skruostus… Žalią žolę, gėles močiutės darželį ir iki ausų šypseną. C:

Būna akimirkų kai negali nesišypsoti. Būna akimirkų, kai negali nesvajoti. Būna akimirkų kai negali nemylėti, bet…

… būna akimirkų, kai nori verkti likusį gyvenimą. Būna akimirkų, kai visų nekenti. Būna akimirkų, kai nori likti vienas, bet… nei vienas to nesupranta

Aš sugniuždyta. Nežinanti kas yra meilė. Spėjusi pamiršti tai. Aš būtybė. Neaiškaus pavidalo. Niekam nereikalinga. Šiūkšlė. Knygas griuažianti žiurkė. Lyg oras kuriuo kvėpuoji. Bet tai instinktas, ir tu nepastebi, kad kvėpuoji. Aš niekas. O nuo to, aš vis labiau nykstu ir mažėju. Neturinti draugų, draugO… Kodėl aš, o ne kas nors kitas? Kuo aš kitokia? Kad tikiu Dievu? Kad nerūkau ir negeriu? Nors labai to norėčiau…

Būt kaip visi. „Būti bandoj“. Tokia pati kaip KITI, kurie manęs kitokios nepažįsta, tik tokią su kuria nebendrauja…

Patiko (0)

Rodyk draugams



Leave a reply